Kol didžiojo Lietuvos futbolo atstovai vargsta stengdamiesi išlipti iš bene didžiausios krizės nepriklausomybės laikotarpiu tiek rezultatų, tiek šio sporto „galvų“ reputacijos atžvilgiais, „mažojo“ futbolo atstovai trina rankomis.
Jau 2020-aisiais Lietuvoje bus surengtas bene didžiausias sporto renginys nuo 2011 metų Europos krepšinio čempionato – šalyje varžysis pajėgiausios planetos salės futbolo, arba futsalo, komandos.
Priešingai negu didžiajame futbole, futsale negyjančios Lietuvos žaizdos – stadionų – nereikia – būsimojo turnyro organizatoriai planuoja remtis krepšinio turnyrui paruoštomis arenomis. Tiesa, panašumų į „didįjį brolį“ yra ir salės futbole – nors pastaraisiais metais šioje sporto šakoje jaučiamas pagyvėjimas, šalies rinktinė vis dar laikoma geriausiu atveju pusiau profesionalia.
Apie lemtingąjį FIFA sprendimą skirti Lietuvai teisę organizuoti pasaulio čempionatą, o taip pat – apie būtinybę sparčiai skatinti salės futbolininkų lygio augimą bei priežastis, kodėl salės futbolas lietuviams gali būti patrauklesnis už lauko futbolą, Alfa.lt kalbėjosi su Lietuvos salės futbolo asociacijos (LFSA) direktoriumi Remigijumi Daugėla.
– Paskutinis pasaulio čempionatas Europoje buvo rengtas dar 1996-aisiais, o ir šį kartą iš pretenduojančių tarp Europos valstybių buvo tik Lietuva. Kodėl tiek mažai Europos šalių nori organizuoti šį turnyrą? Kodėl Lietuva išreiškė šį norą?
Tuometiniams mūsų federacijos žmonėms, sugalvojusiems idėją siekti pasaulio čempionato, labai padėjo gautas Vyriausybės pritarimas. FIFA prašo, kad teikiant paraišką rengti tokį turnyrą to imtųsi ne tik futbolo federacija, bet ir valdžios atstovai, o kitos šalys šiuo atveju negalėjo to užtikrinti.
Be to, FIFA žiūrėjo ir į infrastruktūrą – gal buvo daugiau šalių, norinčių rengti čempionatą, sulaukusių net ir Vyriausybių pritarimo, tačiau neturinčių infrastruktūros. Gal jos atrodo respektabiliai, tačiau infrastruktūra salių atžvilgiu gali būti labai prasta, bent jau palyginus su kitomis šalimis.
Įvertinus situaciją, Lietuva tikrai yra iš tų šalių, kurioje infrastruktūra yra nebloga, kadangi 2011 m. turėjome Europos krepšinio čempionatą. FIFA tą žinojo, kadangi jie seka visų sportų, žaidžiamų salėse, renginius – ar tai būtų rankinio, ar krepšinio – turnyrai. Lietuva buvo sekama ir turėjo matomumo šiuo atžvilgiu.
Tad susidėjo keli pliusai – infrastruktūra, geras tuometinės Vyriausybės požiūris, mūsų pačių darbas ir lobizmas bei, ko gero, truputis sėkmės.
– Tačiau jokių garantijų iš Vyriausybės dėl turnyro finansavimo kol kas neturite?
– Matote, mes dar neturime bendro vaizdo, kokį mato FIFA. Mes gavome šią teisę, prasidėjo darbai, tačiau FIFA dar pati nėra patvirtinusi biudžeto šiam renginiui, tad dar neįvyko derybos dėl finansavimo.
– Ar teko domėtis praėjusiais čempionatais ir tuo, kokia gali būti šio čempionato bendra sąmata ir kiek tai gali kainuoti valstybės biudžetui?
– Nuodugnių sąmatų aš asmeniškai nemačiau. Pirma, jos nėra viešos, o antra – nors sąmata kartais gali atrodyti didelė, po ja gali būti „pakišta“ daug dalykų, netgi kokie nors komandų atvykimai ar kiti konkrečiai su futbolu menkai susiję dalykai – juk viskas kainuoja.
Kalbant apie Vyriausybės finansavimą, FIFA labai nori, kad vietinė valdžia į šį reikalą investuotų. Jie labai aiškiai pasako: „mes atvežame jums pasaulį – ar jis jums įdomus?“. Ar mūsų verslo, valdžios atstovams įdomi Amerikos, Azijos, Europos rinka? Jie atveža pridėtinę vertę, kuria mes galime pasinaudoti arba ne.
– Buvo kalbama apie turnyro rengimą šešiuose miestuose. Kiek tai yra realu?
– Be abejo, mūsų noras yra toks, kad pasaulio čempionatu galėtų pasinaudoti kuo daugiau žmonių. Dedame ir dėsime visas pastangas, kad taip ir nutiktų. Pirmojo FIFA salės futbolo varžybų organizavimo vadovo Kasros Haghighi vizito metu buvo apvažiuotos ir nuodugniai apžiūrėtos visos šešios arenos, išsiaiškintos visų arenų techninės galimybės.
Dar iki dabar arenos siunčia savo planus, išmatavimus bei dar eilę mėnesių turės atsakinėti į visus klausimus, kuriuos užduos FIFA. Jie turi savo planą, o mes turime atitikti tuos kriterijus arba įsipareigoti pasitaisyti, jeigu bus kokių nors trūkumų. Bet tai normalu kiekvienam aukščiausio lygio renginiui – reikia jam tinkamai pasiruošti.
– Ar numanote, kiek užsienio sirgalių galima tikėtis sulaukti Lietuvoje per pasaulio čempionatą?
– Paskui futbolą keliauja ypatingai daug sirgalių, o salės futbolas nėra išimtis. Ypatingai tai galioja kalbant apie azartiškas šalis, tokias kaip Brazilija, Argentina ar kitas Pietų Amerikos valstybės. Be abejo, daug lemia geografija – į Lietuvą turėtų atvykti daug Europos šalių sirgalių, kadangi tą padaryti jiems turėtų būti itin patogu.
Kalbant apie konkrečius skaičius, vyrauja gandai, jog iš Brazilijos į Lietuvą palaikyti savo rinktinės gali atvykti net iki 7 tūkst. aistruolių. Žinoma, daug lems rezultatai, tačiau brazilai salės futbole yra vieni stipriausių pasaulyje, tad tai gana realu – jie gali būti suinteresuoti kito žemyno aplankymu ir savo rinktinės palaikymu Lietuvoje.
Jau vien toks vienos rinktinės sirgalių antplūdis gali tapti nemenku iššūkiu mūsų šaliai, tačiau bendromis jėgomis turėtume su juo susitvarkyti. Šiuo, sirgalių, klausimu labai rūpinasi ir FIFA – jiems rūpi aistruolių suvaldymas ir aprūpinimas, kad jie dar labiau įsimylėtų šią sporto šaką.
– Ar galima tikėtis, jog komandos su didelėmis sirgalių bazėmis, tokios kaip Brazilija, bus nukreipiamos į didesnius Lietuvos miestus – Vilnių ar Kauną, siekiant išvengti apgyvendinimo problemų?
– Be abejo, didžiausias prognozuojamas srautas turėtų būti sukamas į miestus, kurie gali tą srautą suvaldyti, kad viskas vyktų kokybiškai.
FIFA vadovaujasi geromis patirtimis ne tik iš salės futbolo, bet ir iš didžiojo futbolo turnyrų, tad rūpinasi tokiais dalykais. Paskutinis pasaulio čempionatas vyko Rusijoje ir jame labai jautėsi FIFA ranka. Labai tikiuosi, kad ir mūsų šalyje FIFA pasiūlys savo argumentus ir sprendimus, tačiau mūsų pusė irgi turės siūlyti įvairius variantus.
– Ar galima teigti, kad salės futbolas lietuviams gali būti priimtinesnis negu lauko? Turint omenyje tiek gamtines sąlygas, tiek ir infrastruktūrą su aukščiausio lygio arenomis, kiek realu, kad pasaulio čempionatas taps futsalo proveržiu Lietuvoje?
– Į mūsų arenas žmonės mėgsta rinktis tiek per ledo ritulio, tiek per vadinamosios mūsų religijos – krepšinio – varžybas, tačiau ir salės futbolo Čempionų lygos Elitinio turnyro kovos Alytuje, o ypač paskutinės Kauno „Vyčio“ rungtynės su Madrido „Inter“ klubu, parodė, kad galima surinkti pilną areną ir į futsalo susitikimus.
Pasaulio čempionato metu viskas bus dar geriau išreklamuota, mūsų arenos žmonėms patinka, jos yra „smagios“ ir jaukios, tad galime laukti ir salės futbolo proveržio – už pasaulio čempionatą juk nieko aukščiau nėra, tik koks nors tarpgalaktinis čempionatas (juokiasi).
Infrastruktūra žmonėms yra labai svarbi – į sales ateina ir pasipuošusios ponios, ir ponai su atitinkama apranga, o ne su lietpalčiais, skirtais apsisaugoti nuo lietaus ir balų tribūnose. Salėje galima oriai stebėti rungtynes, bendrauti su kitais ir net save parodyti, tad net neabejoju, kad ši sporto šaka Lietuvoje tik dar labiau išpopuliarės.
– Lietuviai dar nėra žaidę aukščiausio lygio turnyruose. Ar realu tikėtis, kad per dvejus metus bent kiek bus priartėta prie aukščiausio lygio?
– Šiuo metu matome, kad mūsų rinktinei trūksta profesionalių žaidėjų. Žvelgiant į didįjį futbolą, absoliučiai visi rinktinės nariai yra profesionalai, kurie gyvena iš futbolo, tuo tarpu salės futbole to kol kas nėra.
Salės futbolo lygis mūsų šalyje dar yra sąlyginai mėgėjiškas arba pusiau mėgėjiškas, tačiau tik žaisdami su stipriomis komandomis, net ir pralaimėdami, mes galėsime augti į viršų. Federacija deda ir dės dideles pastangas, kad realiausi kandidatai į rinktinę iš mėgėjų taptų profesionalais. Nežinau, kas dėl to bus padaryta – ar stipendijos, ar rentos, ar kitokie apmokėjimo būdai, tačiau nuo kažko turime atsispirti.
Kol kas negaliu pasakyti nieko konkretaus, tačiau neabejoju, kad šis reikalas bus svarstomas labai artimoje ateityje, nes laiko nėra – FIFA ir taip nusivėlino su čempionato organizatorių paskelbimu, uždelsdama maždaug pusantrų metų.
Atsakyti į klausimą, kaip pasiekti aukščiausią lygį, yra sunku, tačiau nereikia savęs nusivertinti. Europos komandos, kaip ir visuose sportuose, yra labai stiprios, tačiau Lietuvoje vyks pasaulio čempionatas, o kartais sakoma, jog planetos pirmenybėse rungtyniauti yra lengviau negu Europos.
Nereikėtų savęs nusivertinti, kad mes visiškai nieko nesugebame – „Vyčiui“ atstovaujančio Luko Sendžiko įvartis į „Inter“ vartus buvo vienas gražiausių turnyre, Justas Zagurskas preliminariame etape pelnė esminį įvartį mače su „Hovocubo“ klubu. Lietuvos futbolininkai moka žaisti, jiems tik reikia duoti šansą.
Net ir brazilai bei kitų šalių treneriai sako, kad lietuviai gal ir nėra tokie techniški, tačiau yra stiprūs, turi galvas ant pečių ir gali išnaudoti savo savybes. O tam reikia finansų – žmogus dirbti du darbus ir dar žaisti futbolą gali, bet tik iki tam tikros ribos.
– Lietuvos rinktinę nuo pernai treniruoja savo šalyje didelę patirtį sukaupęs ukrainietis Jevgenijus Ryvkinas. Ar būtent su juo ir siejamas laikotarpis iki pasaulio čempionato?
– Šį klausimą sprendžia techninis futbolo federacijos skyrius, tačiau bent jau kol kas nieko apie tai negirdėjau – manau, kad pasiruošimas vyksta teisinga linkme. Negirdėjau, kad kažkas galėtų pakeisti J. Ryvkiną, o tam kol kas nėra ir priežasčių. Tačiau nieko amžino nėra.
Šis specialistas yra didelis autoritetas. Mes juo pasinaudojame ne tik kaip salės futbolo specialistu, bet ir per platų jo kontaktų tinklą, ypatingai žaidžiant draugiškas rungtynes. Asmeniniai kontaktai, pažintys ir autoritetas pasaulyje gali lemti labai daug. Skambutis, pavyzdžiui, Ispanijos rinktinės treneriui uždega mums žalią šviesą, o mums jos labai reikalingos sporto šakoje, kurioje neturime labai ilgos patirties.
Marius Milašius, alfa.lt
