Praėjusį sekmadienį baigėsi Europos čempionatas, o jo metu matėme ne vienas rungtynes, kuriose pergalę iškovojo kamuolį rečiau turėjusi ir savo žaidimą gynybą grindžianti ekipa. The Guardian dirbantis Jonathanas Wilsonas po pirmenybių nusprendė atsakyti į klausimą: ar šiose pirmenybėse mirė kamuolio kontrole paremtas futbolas?
Dauguma klausia ar Portugalijos rinktinė yra verta pergalės, tačiau pagal vieną dalyką jie yra labiausiai verti nugalėtojų titulo: nė vieni čempionai iki šiol taip gerai neatspindėjo čempionato veido, kaip dabartinė Portugalijos rinktinė. Palikę du puolėjus ieškoti savo progų puolime, jie išstatydavo aštuonių žmonių citadelę, kurie per 420 atkrintamųjų rungtynių minučių praleido vos vieną įvartį, o jų komanda vos kartą šventė pergalę po 90 minučių viso turnyro metu: toks yra modernus rinktinių futbolas.
Taip, šiose pirmenybėse buvo įkvepiančių mažesnių šalių pasirodymų, o Velso ar Islandijos žmonės šį čempionatą prisimins su pačiais geriausiais prisiminimais. Tačiau šios pirmenybės dar kartą tapo dūriu į širdį tam pasakymui, kad rinktinių futbole mes matome aukščiausio lygio pasirodymus.
Po kiekvieno čempionato mes keliame klausimą apie tai, ką šis turnyras atnešė naujo į futbolą. Tačiau tai ne 1958 metai, kai į puolimą skuodžiantys gynėjai bandė pakeisti futbolą. Tai ir ne 1974 metai, kai Olandijos rinktinė visiems parodė efektyvų totalinio futbolo, kurį žaidė „Ajax“ ir „Feyenoord“ klubai, išnaudojimą. Tai netgi ne 1986 metai, kai visų nuostabą sukėlė žaidimas trimis gynėjais. 2016 metų Europos čempionate mes nematėme jokių klubinio futbolo žaidimo užuomazgų, o į jį mums rinktinės priminė nebent psichologiniu aspektu.
Po to, kai Pepas Guardiola prisijungė prie „Barcos“, tiki-taka paremtas katalonų žaidimas nuolatos turėdavo bent 70% kamuolio kontrolės. Iš pradžių visi panikavo ir stengdavosi perimti iš jų kamuolį, tačiau po „Inter“ sėkmės 2010 metų Čempionų lygos pusfinalyje, visi suprato, kad norėdami juos įveikti tu turi leisti jiems valdyti kamuolį. Tokiu būdu Jose Mourinho žaidimo be kamuolio taktika metė iššūkį „Barcelona“ kamuolio kontrole paremtam futbolui, o tai daugumai tapo pavyzdžiu.
Komandos šiame turnyre neskubėdavo bandyti perimti iniciatyvos. Daugumoje rungtynių atrodydavo, jog rinktinės netgi kovoja dėl to, kuri neturės iniciatyvos ir bandydavo išvengti kamuolio kontrolės. Tokių rungtynių, kuriose abi komandos bandydavo žūtbūt dominuoti aikštėje didžiausią dėmesį skirdamos į puolimą, šiame turnyre beveik nebuvo. O juk būtent tokios dvikovos kelia didžiausią žiūrovų susidomėjimą ir priverčia juos gėrėtis futbolu. Vietoj to, dauguma rinktinių be jokių dvejonių už kamuolio statydavo aštuonių žaidėjų gynybinę liniją.
Statistika ne visada atspindi vaizdą aikštėje, tačiau 49% šio čempionato dvikovų, viena rinktinė turėjo bent 60% kamuolio kontrolės, kai palyginus „Premier“ lygoje tokių dvikovų buvo 37%. Kitaip tariant, kas antrose šio čempionato rungtynėse buvo matoma dvikova tarp puolimo ir gynybos.
Tai ne visada būna problema – pusfinalyje vokiečiai prieš prancūzus kamuolį turėjo 66,8% rungtynių laiko, tačiau kai gynybinę taktiką pasirinkusi rinktinė moka greitai persiorientuoti į ataką ir žaisti puolime taip, kaip tai darė prancūzai, net ir su dideliu kamuolio kontrolės skirtumu mes vis tiek galėjome pamatyti puikias rungtynes. Tačiau kai komandos į aikštę išbėga tik atsimušinėti, tai tampa rungtynėmis, kurios netenka savo grožio.
Iš esmės, tai parodo ir FA taurės mačai pirmuosiuose etapuose – žmonės šių rungtynių nežiūri dėl panašių priežasčių. Nors kiekvienais metais pasitaiko šokiruojančių netikėtumų, dažniausiai „Premier“ lygos klubai net ir neleisdavo savo pagrindinių žaidėjų dominuoja aikštėje ir žiūrovai nepamato lygiaverčio futbolo. Rinktinių lygmenyje viskas būna dar blogiau nei klubuose, nes atakos nebūna taip gerai nušlifuotos, kaip tai padaroma žaidžiant klubams, vien dėl to, jog rinktinėse žaidėjai neturi tiek laiko susižaidimui ir vienas kito supratimui. Vokiečiai prieš Slovakiją gali sau leisti pademonstruoti kombinacinį ir kokybišką futbolą, tačiau tai yra dėl to, jog Vokietijos rinktinės branduolys kartu žaidžia jau daugybę metų. O tai yra retas atvejis rinktinėse.
Tai gali būti priimta kaip elitarizmas. Tačiau taip nėra. Visi turi galimybę patekti į Europos čempionatą. Net jei pirmenybės būtų išlikusios su 16 komandų formatu – Velsas, Islandija ir Šiaurės Airija vis tiek, turbūt, būtų į jas patekusios, nes jos paprasčiausiai yra pakankamo meistriškumo rinktinės. Jei į šias pirmenybes būtų vykusi Prancūzija ir 15 komandų iš kvalifikacijos, vienintelis pokytis būtų tai, kad būtų sužaista mažiau rungtynių, komandos būtų anksčiau užsitikrinusios vietą kitame etape, o pirmenybės būtų trukusios trumpesnį laiką. Žaidimo kokybė ir rungtynių įdomumas nuo to vargu ar būtų padidėjęs.
Tai gali būti priimta kaip kritika toms komandoms, kurios ginasi. Tačiau taip nėra. Silpnesnės komandos turėtų ir privalo gintis. Jos privalo siekti geriausio įmanomo rezultato, arba tai tiesiog nebebūtų sportas. Tai gali būti gražiu reginiu, tačiau kai atakos yra prastos, susitikimai tampa nuobodūs.
Tai iš tiesų yra dejonė dėl svarbiausių rinktinių turnyrų – trijų su puse savaičių aukščiausio lygio ir puikios kokybės renginys buvo sunaikintas dėl godumo ir politinių sprendimų, dėl kurių jis tapo vos vidutinišku. Vien tai, kad 2012 pirmenybės taip pat buvo nuviliančios to nepakeičia: trys prieš tai vykę Europos čempionatai buvo puikūs.
Tarptautinis futbolas pradėjo skęsti dėl žaidimo kokybės trūkumo, o tai ką mes pamatėme Prancūzijoje neturės jokios įtakos klubiniam futbolui. 2016 metų Europos čempionatas, tikriausiai, bus prisimintas kaip pirmasis homeopatinis turnyras.
