A lygoje futbolininkas iš Izraelio yra retenybė, todėl kai „Trakai“ prieš porą mėnesių paskelbė apie susitarimą su Alonu Netzeru, daugeliui tai buvo daugiau ar mažiau netikėta. Pats futbolininkas savo apsisprendimą aiškino noru žaisti, įrodyti savo pajėgumą ir bandyti užsikabinti aukščiau.
Dabar, prabėgus dviem mėnesiams, A.Netzeras Vilniuje jaučiasi kaip namie, komandos draugus vadina šeima, o tikslą tapti čempionais – iššūkiu.
„Lietuvoje man sunkiausia tai, kad nesuprantu jūsų kalbos. Ji nėra panaši nei į vieną kalbą, kurią aš moku. Kita vertus, man nebuvo jokių problemų pritapti čia, nes žmonės Lietuvoje yra nuostabūs. Pasakysiu atvirai, aš dar nei karto nesulaukiau neigiamo atsakymo, kai man reikėjo pagalbos. Aš per labai trumpą laiką pamėgau šią vietą ir šį miestą. Tikrai“, – savo pasirinkimu džiaugėsi A.Netzeras.
- Taip gražiai pradėjai pokalbį.. Sakyk, o yra dalykų, kurių tau trūksta čia?
- Norėtųsi, kad į rungtynes atvyktų daugiau žmonių, nes „Trakai“ demonstruoja modernų, gražų, šiuolaikišką futbolą. Bandžiau rasti priežastį, kodėl žmonės neina, tai nesugalvojau. Nebent galėčiau paminėti prastus orus (šypsosi).
- O tau asmeniškai tai problema?
- Kai gyvenau Airijoje, tai ten irgi nuolat lijo, tad tokiais dalykais mane sunku nustebinti. Aišku, nenoriu prisikalbėti, nes čia dar negyvenau žiemą. Tik girdėjau, kad šalta (šypsosi).
- Pereikime prie futbolo. Kokį įspūdį palieka A lyga?
- Prieš man atvykstant čia, galėjau tik spėlioti, koks čia lygis. Aišku, girdėjau kalbų, kad Lietuvos lyga silpna. Tačiau galiu pasakyti, kad tai netiesa. Man užteko kelių savaičių, kad tuo įsitikinčiau. Tiek „Žalgiris“, tiek „Sūduva“, tiek mes turime didžiulį potencialą. Neabejotinai.
- Kuris „Trakų“ žaidėjas tapo pirmuoju tavo draugu?
- Būtų neteisinga išskirti vieną žaidėją, nes pagarbos aš iškart sulaukiau iš visų. Tiek Valia (Valentinas Jeriomenko), tiek Moda (Modestas Vorobjovas), tiek Bora (Valdemaras Borovskis), tiek Svaika (Svajūnas Čyžas), kaip ir bet kuris kitas “Trakų” žaidėjas yra nuostabūs žmonės. Nepaminėjau, Česnos (Deivido Česnauskio), tačiau jis nuo pat pirmos treniruotės padėjo čia pasijusti savu. “Trakai” yra tarsi šeima ir jaučiu didžiulę privilegiją, kad galiu būti jos dalimi.
- Tau atvykus komanda spėjo pabuvoti ir duobelėje. Kas tuomet nutiko?
- Mums labai nesisekė. Pavyzdžiui, rungtynėse su „Jonava“ mes žaidėme gerai, tačiau kamuolys niekaip nepateko į jų vartus. Kartais futbole taip būna. Ir aš manau, kad gręžtis atgal nėra prasmės. Šiuo metu esame iškovoję dvi pergales ir privalome toliau eiti tuo pačiu keliu. O šis kelias yra tiesus į čempiono titulą.
- Priminsiu, kad „Trakus“ ir „Žalgirį“ šiuo metu skiria net septyni taškai..
- Taip, atrodo daug, tačiau futbole nutinka dar netokių dalykų. Tie netikėtumai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl mes taip mėgstame futbolą. Kiekvienos rungtynės yra tai, kai nežinai, kas gali nutikti.
- Ar labai didelis skirtumas žaidžiant su „Žalgiriu“ ir „Sūduva“?
- Sakyčiau, taip. Pavyzdžiui, mūsų rungtynės su „Žalgiriu“ buvo atviros. Jie mėgsta žaisti su kamuoliu, mes mėgstame, jie rizikuoja, mes rizikuojame. Tokios rungtynės patinka žiūrovui. „Sūduva“, savo ruožtu, labiau orientuojasi į taktiką.
- Koks tas receptas į čempiono titulą?
- Mums reikia išlaikyti tą pačią koncentraciją, su kuria žaidėme paskutines dvejas rungtynes. Per kiekvieną treniruotę turime ruoštis lemiamam etapui. Turime suprasti, kad lengva nebus, tačiau privalome kiekvienose rungtynėse atiduoti viską, kad laimėtumėm.
- Koks tavo laisvalaikis?
- Arba draugė, arba sportas (šypsosi). Bet koks. Labai mėgstu krepšinį. Mačiau per televiziją Vilniaus „Lietuvos ryto“ – Kauno „Žalgirio“ dvikovą ir galvoju, kad kitąsyk tokias rungtynes norėčiau pamatyti gyvai. Mėgstu pasivaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvėmis, mėgstu Gedimino prospekto kavines ir panašiai. Čia būdamas aš mėgaujuosi kiekviena diena.
