Šiandien 50-metį švenčia vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Arminas Narbekovas. Futbolininkas su įspūdinga biografija ir daugybe iškovotų titulų. Neeilinis talentas, didi asmenybė ir žmogus, kuris neapkenčia pralaimėjimų.
Šia išskirtine proga, dalinamės su jumis visiškai šviežiu interviu, kurį Arminas Narbekovas davė Sankt Peterburge, kur vadovavo Lietuvos U21 futbolo rinktinei dalyvavusiai Sandraugos turnyre. Olimpinis čempionas - pirmoji asociacija sporto aistruoliams, kuri iškyla paminėjus garsią Narbekovo pavardę. Olimpinio čempiono vardas yra ypatingai vertinamas sporte, prie šio titulo niekada nepridedamas žodis „buvęs”!
Dabartiniam Lietuvos U21 rinktinės vyriausiajam treneriui yra ką atsiminti, karjeros biografija tiesiog įspūdinga. Bronzos apdovanojimus Sovietų sąjungos čempionate atstovaudamas Vilniaus „Žalgiriui” iškovojo būdamas vos 22-jų ir tą sezoną įmušė net 16 įvarčių. Iškart po metų tapo Olimpiniu čempionu Seule vykusiose žaidynėse. Daugybę kartų išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Vėliau tris kartus tapo Austrijos čempionu ir du kartus laimėjo šalies taurę. Būdamas 36-erių žaidė taip, kad vėl buvo pakviestas atstovauti Lietuvos nacionalinei rinktinei, o profesionalo karjerą tęsė beveik iki keturiasdešimtmečio.
Prieš prasidedant Lietuvos U21 rinktinės kovoms Sankt Peterburge vykstančiame Sandraugos turnyre, Arminas surūko kontrolinę cigaretę. Jau už kelių dienų sausio 28 d. Treneriui sukaks lygiai 50, bet sportinę formą jis palaiko: „Dabar tai jau viskas gerai, būtumėte pamatę mane prieš keletą metų. Tada 7 mėnesius nerūkiau ir svėriau beveik 95 kilogramus. Kai vėl pradėjau piknaudžiauti cigaretėmis svoris sumažėjo ir tapo įprastas”.
- Nejaugi, taip stipriai nervinatės prieš artėjančias rungtynes?
- Nervinuosi, ne visiškai tikslus apibūdinimas, tiesiog truputėlį jaudinuosi. Tai normalu, taip ir turi būti. Jeigu nebūtų jokio jaudulio reiktų keisti darbą… Labai nemėgstu pralaimėjimų! Dabar turnyre, deja, pralaimime. Nagalime iššokti aukščiau bambos, futbole stebuklų nebūna. Kalbant perkeltine prasme, neįmanoma vaikinų surinkti tiesiai nuo šventinių stalų, atvežti į kitą šalį į rimtą turnyrą ir tikėtis labai sėkmingų rezultatų. Tokie dalykai šiuolaikiniame futbole tiesiog neįmanomi. Deja, laiko pasiruošti šiam turnyrui buvo labai nedaug. Fizinių jėgių tikrai trūksta, o ir trys rungtynės per keturias dienas tai tikrai neįprastai įtemptas grafikas, kuriam be abejo reikia tinkamo pasiruošimo.
-Arminai, šioje rinktinėje dauguma sudaro žaidėjai, kuriems 20 ar 21-eri. Visi jie, kaip dažnai sakoma, “teikiantys vilčių”. O jūs pats jau 18 metų beldėtės į geriausio Lietuvos klubo „Žalgirio” pagrindinę sudėtį!
-Man tada tam tikra prasme pasisekė, aplinkybės susiklostė man naudinga linkme. Į pagrindinę „Žalgirio” komanda patekau prieš išvyką į Jerevaną ir Kutaisį. Jau vien tik tai buvo nemaža sėkmė jaunam vaikinukui, ką tik baigusiam mokyklą Panevėžio sporto internate. Patekti tarp atsarginių jau buvo labai geras pasiekimas, o apie vietą aikštėje net negalvojau. Bet staiga pačioje rungtynių su „Ararat” pabaigoje, mūsų komandos kairysis saugas Malkevičius užsidirba raudoną kortelę ir tuo pačiu diskvalifikaciją.
Taigi, kitose rungtynėse Kutaisi aš pradėjau vietoj jo. Lyg ir negadinau vaizdo aikštėje bei sugebėjau padėti komandai kiek galėjau. Man buvo suteiktas šansas ir aš už jo užsikabinau. Vėliau vykusiose namų rungtynėse prieš Kišiniovo „Nistru”, pavyko pelnytį savo pirmąjį įvartį Sovietų sąjungos čempionate. Šį įvartį ir rungtynes atsiminsiu visą savo gyvenimą, laimėjome 5-0. Taip po truputį ir įsitvirtinau komandoje, daug padėjo ir tai, jog kartu su manimi į komandą įsiliejo ir nemaža grupė panašaus amžiaus vaikinų – Igoris Pankratjevas, Ričardas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas ir Valdas Ivanauskas.
- Žalgirio komandos pagrindą tuo metu sudarė jau patyrę ir subrendę meistrai. Jie buvo 7-10 metų vyresni už Jus ar nesijautėtę jų šešėlyje?
- Amžiaus skirtumas manęs tikrai neglumino. Aš nuo pat mažų dienų buvau pratęs žaisti futbolą su vyresniais berniukais. Esu kilęs iš nedidelio Gargždų miestelio, tačiau mūsų mokykloje buvo futbolo būrelis, kuriam vadovavo treneris Michailas Terentjevas. Jis dirbo su 2-3 metais vyresniais berniukais, tarp kurių buvo ir mano vaikystės bičiuliai. Kartu su jais lankiau treniruotes, o būdamas 11 nusprendžiau išvykti į Panevėžį, į sporto internatą ir rimtai sieti ateitį su futbolu. Tėvas, kurio žodis man buvo pats svarbiausias – sutiko, bet perspėjo: „Sūnau, jeigu jau nusprendei, tai siek savo tikslo iki pat galo, nes kelio atgal nebebus”.
Aš išvykau, tačiau neprabėgus nei metams jau prašiausi namo. Treniruotis man labai paiko, tačiau net sunku žodžiais apsakyti kaip stipriai ilgėjausi savo tėvų, brolių ir seserų. Aš iš didelės šeimos, buvau šeštasis ir pats jauniausias vaikas. Namuose visada buvo daugybė žaidimų ir linksmybių, giminių ir artimųjų, o čia aš buvau vienas už 300 kilometrų nuo gimtųjų namų. Vėl viską lėmė pokalbis su tėvu, jis man paprasčiausiai priminė tuos pačius žodžius: „Jeigu jau kažką prižadėjai – mirk, bet ištęsėk”. Aš likau internate, tuo pačiu ir futbole. Tūkstančius kartų už tai dėkojau tėvui.
- Būtent ten Jus pastebėjo „Žalgirio” treneris Benjaminas Zelkevičius?
- Lietuva nedidelė, viskas kaip ant delno (šypsosi). 16-kos metų pavyko gerai pasirodyti Kaune vykusioje Universiadoje, buvau pastebėtas ir įtraukas į sąrašus. Prabėgus dvejiems metams, treneris Zelkevičius pakvietė į „Žalgirį” ir suteikė šansą.
-Visi sovietų sąjungos futbolo specialistai atkreipė dėmesį į išskirtinį „Žalgirio” žaidimo stilių. Kaip apibūdintumėte tą žaidimą Jūs pats – kaip vienas iš lyderių tos savitos komandos iš devintojo dešimtmečio?
Preciziškai tiksli kamuolio kontrolė, priešininko silpnų vietų užčiuopimas, ypatingas susikaupimas lemiamam smūgui ir galiausiai greitas žaidimas atakuojant. Kad visa tai pavyktų aikštelėje buvo tiesiog būtinas puikus žaidėjų tarpusavio supratimas. Dėl šio dalyko mes problemų neturėjome, visi buvo tarsi viena didelė šeima iš vienos futbolo bazės, iš tos pačios futbolo mokyklos. Tuo metu vaikų treneriai Lietuvoje dirbo tiesiog fantastiškai, produktyvumas buvo aukščiausiame lygyje. Beveik bet kuri futbolo mokykla, ar tai būtų Vilniuje, ar mažame miestelyje, atsiųsdavo į „Žalgirio” dublerių komandą vieną ar du jaunus, perspektyvius žaidėjus. Konkurencija buvo milžiniška.
- Kiek žinau Universiadoje į kurią „Žalgiris” vyko vietoj Sovietų sąjungos studentų rinktinės, Jūs su komanda pasielgėte gan drąsiai ir netradiškai tuo metu galiojusiai santvarkai. Jūs atstovaudami Sovietų sąjungos studentų rinktinę žaidėte įprasta „Žalgiriui” žaliai-balta dryžuota apranga! Sklando kalbos, kad Zelkevičiui prieš turnyrą buvo atneštos raudonos aprangos, numeriai bei emblemos su sovietiniu herbu ir buvo pasiūlyta futbolininkams patiems viską prisisiųti. Tačiau treneris pasakė komandai žaisti savo tradicine apranga?
- (Juokiasi) Apie tuos siuvimus nieko neteko girdėti, bet Zelkevičius tikrai pasakė žaisti su „Žalgirio” apranga ir atsimenu visų nustebusias veido išraiškas: kokia čia apranga pas Sovietų sąjungos žaidėjus?
Tarp kitko, pirmąsias rungtynes su šia apranga mes pralaimėjome Korėjai, rezultatu 2-3. Užtat vėliau sutriuškinome brazilus - 6:0 (Narbekovas šiame mače įmušė „hattricką”). Bet didžiausias emocijas mums sukėlė pergalė prieš tuometinę Jugoslavijos komandą, kurios sudėtyje žaidė tokios žvaigždės kaip Robertas Prosinečki ir Draganas Stojkovičius, kurie po to laimėjo Europos taurę (dabartinė Čempionų lygą – aut. past.) su „Crvena Zvezda” komanda.
- Jūs turbūt jau pavargote nuo klausimų apie Seule iškovotą Olimpinį auksą?
- Visada smagu prisiminti tą komandą. Buvo tikra likimo dovana, kad tada buvo surinktas toks nuostabus kolektyvas, kiekvienam futbolininkui būtų patikę žaisti tarp tokių žaidėjų. Tiek daug mėnesių kartu praleista stovyklose, nesuskaičiuojamos treniruotės, skrydžiai - viskas su ta pačia kompanija. Dabar kai pagalvoju, negaliu atsiminti nei vieno netgi menkiausio konflikto komandos viduje, atmosfera buvo nuostabi.
- Po tiesiog nuostabių rungtynių pusfinalyje su Italijos komanda, Jūs per stebuklą, su trauma sugebėjote sužaisti finalines rungtynes prieš brazilus…
- Buvo jau paskutinės pusfinalio su italais akimirkos, aš smūgiavau kamuolį, o varžovas pralaiminėdamas kupinas pykčio, specialiai man užvažiavo į čiurną. Atskira istorija kaip prieš finalines rungtynes su brazilais aš bandžiau įkišti savo ištinusią pėdą į “butsą”. Didelis ačiū medicinos personalui, jie man suleido nuskausminamųjų… Visgi atlaikiau tik vieną kėlinį, per pertrauką pasakiau: „Daugiau jokios naudos iš manęs aikštelėje”. Mane pakeitė Savičevas ir būtent Jurijus, būtent jis pelnė auksinį mūsų įvartį!
- Sklando legendos, kad šventėte audringai. Taip audringai, kad ryte visą Sovietų sąjungos futbolo rinktinę sunkiai sekėsi surinkti kelionei į apdovanojimų ceremoniją. Žaidėjai miegojo kas koridoriuje, kas garaže, o Vadimo Tiščenkos taip ir nepavyko surasti tuo metu!
- (Juokiasi). Nuo detalių ir smulkmenų aš čia susilaikysiu, pasakysiu tik tiek, kad ryte man kažkaip pavyko nusigauti iki savo lovos ir tai buvo labai didelis pasiekimas! Bet užmigti taip ir nespėjau, jau buvo laikas važiuoti į apdovanojimų ceremoniją.
- Ar Austrija buvo vienintelis variantas, kurį turėjote išvykdamas rungtyniauti į vakarų Europą?
- Buvo galimybė atsidurti Graikijos „Olympiakos” klube, kurį tuo metu treniravo Olegas Blochinas, bet manęs neišleido. Maskvos sporto komitete buvo aiškiai duota suprasti: „Arba keliauji į Vieną, arba niekur”. Tik vėliau sužinojau, kad tuometinis Austrijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje buvo didelis Vienos „Austria” klubo gerbėjas, kur mes su Ivanausku ir atsidūrėme. Jis labai greitai išvyko į Vokietiją „Hamburg” klubą, o aš taip ir likau Austrijoje. Turėjau galimybių ir aš atsidurti Vokietijos „Bundeslygoje”, deja, abu kartus koją pakišo traumos.
- Visgi Jums pasisekė Vienoje. Trys čempionų titulai, du kartus laimėta Austrijos taurė, retas kuris iš tuometinės Sovietų Sąjungos į vakarus išvažiavęs žaisti legionierius gali pasigirti tokia kolekcija!
- Svarbiausia, kad tada mums su Ivanausku pasisekė su komanda. Turbūt man išvis visos karjeros metu sekėsi patekti į puikius kolektyvus. Vietinės klubo žvaidždės, tarp kurių 7-8 žaidėjai visada buvo kviečiami į Austrijos rinktinę mus pasitiko labai šiltai. Išskirčiau Andreas’ą Orgi, kuris tuo metu buvo ką tik sugrįžęs iš ispanų „Espanyol”, Manfredą Čaką ir vartininką Francą Volfartą. Puikios asmenybės, su kuriomis palaikau draugiškus ryšius ir iki šių dienų.
- Austrijoje rungtyniavote iki 40-ies…
- Turbūt visai neblogai sekėsi, jeigu vis dar manęs nenorėjo palikti ramybėje. „Arminai, gal dar vieną sezoną – su tavim mums patikimiau” – kiek kartų girdėjau šitą frazę! Vieną kartą jau neatlaikiau. Į paskutinį savo klubą, mažai žinoma Austrijoje „Wiener Sportclub”, atėjau tiesiog palaikyti formos rungtyniaujant Vienos čempionate. Staiga per trejus metus mes perkopėm tris lygas ir štai mane 38 metų pripažino geriausiu regioninio Austrijos čempionato žaidėju ir geriausiu gynėju. Gynyboje reikėjo gerokai mažiau bėgioti.
Komandos draugai visi pradėjo mane sveikinti, o aš jiems sakau: „Bepročiai, jums ne mane sveikint reikia, o verkti! Jeigu aš 38 metų esu geriausias, tai kaip jūs tada žaidžiate?!” Jie ramiai juokdamiesi man sako: „Tai čia tu kvailelis, Arminai, nesupranti koks esi laimingas!”
- Jūs dabar dirbate gimtinėje, o šeima liko Vienoje?
- Taip. Vaikų mentalitetas jau tėnykštis. Sūnui Arminui buvo vos ketveri kai mes išvykome į Austriją, o dukra Klaudija jau ir gimė ten. Dabar sūnui 28 metai, jis jaunystėje žaidė futbolą ir buvo tikrai neblogas atraminis saugas. Gerai matė aikštę, gerai skirstė kamuolį ir galėjo labai stipriai smūguoti kamuolį... Tiesa į rungtynes pilnai įsiliedavo tik tada, kai gerai gaudavo per kojas – tada jau užsivesdavo. Tačiau, kartą iš trenerio išgirdo labai žiaurius žodžius: „Mes galvojome iš tavęs išeis antrasis Arminas Narbekovas, kolkas tik pavardė tokia pati”. Tada sūnus tarė: „Tėti, kodėl aš turiu klausytis tokių dalykų?”, - ir metė futbolą visiems laikams.
Dukrai dabar 19 metų, ji labai stropi, gera mokinė, o visai neseniai mane labai pradžiugino įstojusi studijuoti mediciną Miuncheno universitete.
A.Kuzminas, com-cup.com, vertė Ervinas Kvitkauskas, futbolo.tv
