Antradienį Lietuvos futbolo rinktinė Jerevane 1:0 laimėjo draugiškas rungtynes prieš Armėnijos nacionalinę ekipą, ra6o sportas.info.
Tai buvo šiokia tokia atgaiva ne tik dėl to, kad prieš tris dienas lietuviai Tbilisyje 0:4 buvo sutriuškinti gruzinų, bet ir dėl to, kad jau pusantrų metų Lietuvos futbolininkai nebuvo laimėję jokio rango mačo.
Todėl suprantama, kad po pergalės Jerevane daugelis lietuvių atgavo pasitikėjimą komanda ir viltį, kad ji gali žaisti geriau, nei tai darė pernai, palankesni tapo aistruolių ir specialistų komentarai rinktinei, jos žaidėjams ir treneriams.
Buvusio Lietuvos rinktinės trenerio Algimanto Liubinsko nuomonė dažnai būna savotiška ir originali. Jis, skirtingai nei dauguma, ne kartą yra sakęs, kad ir su dabartine komanda, Lietuva turėtų siekti ir pasiekti daugiau, nei pasiekia.
Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pergalę Armėnijoje?, - klausėme patyrusio trenerio.
Aš po visų pralaimėjimų sakiau – nėra mūsų komandos žaidėjai blogesni už estus. Kodėl mes negalime normaliai sužaisti? Juolab tada, kai armėnų rinktinė pasirodo labai silpnai.
Na neturėtų Armėnijos rinktinė būti tokia jau silpna vien dėl to, kad joje žaidžia Premier lygos žvaigždė Henrichas Mchitarianas.
Bet pripažinkite – vakar jis niekuo neišsiskyrė.
0:4 Tbilisyje ir 1:0 Jerevane – rezultatai tikrai skirtingi. Kuo tai galima paaiškinti? Psichologija?
Nesu aš rinktinėje ir negaliu nieko pasakyti apie jos psichologiją. Aš tiesiog matau tai, kad mūsų rinktinės rezultatai yra labai banguoti. O jei jie banguoti, vadinasi nesugebame sutelkti komandos. Jai kartais pavyksta, kartais nepavyksta. Ir tai įrodo, kad komanda nėra tokia silpna, kaip visi mėgsta rašyti. Na nėra mūsų žaidėjai tiek prasti, kad pralaimėtume gruzinams 0:4. Galbūt reikia pasirinkti tinkamą motyvaciją ir žaidimo planą. Ir dar kartą pasikartosiu: mūsų žaidėjai nėra tokie prasti, kiek jie gauna kritikos. Mes patys juos tuo įvarydavome į neviltį. Kalbomis, kad jie nepajėgūs, neįgalūs. Taip nėra.
Ar apskritai verta kreipti dėmesį į draugiškų rungtynių rezultatus? Juk jie – ne kas kita, kaip tik pasiruošimas oficialiems mačams.
Per daug dėmesio kreipti į rungtynių rezultatą, gal būt nereikia. Bet kažkiek dėmesio būtina. Kita vertus, taip, jei nori, gali nekreipti dėmesio į rezultatą Tbilisyje. Bet yra kita bėda. Mače su Gruzija aš nemačiau ir komandos žaidimo.
Beje, rungtynių su Gruzija ir Armėnija Lietuvos rinktinės sudėtis taip pat šiek tiek skyrėsi.
Sudėties tai aš neaptarinėsiu – ką leisti į aikštę yra vien tik trenerių prerogatyva. Tačiau nesuprantu, kodėl imami du jaunuoliai, kurie oficialiose rungtynėse nacionalinėje rinktinėje nežaidžia? Ar jie reikalingi trinti suolą vyrų rinktinėje, kai gali žaisti jaunimo rinktinėje atrankos rungtynes? Kalbu apie Danielį Romanovskį ir Justą Lasicką. Savo laiku, kai jaunimo rinktinei reikėdavo siekti rezultato, panašiais atvejais, kaip šis, aš jį išleisdavau į jaunimo komandą. Juk nacionalinė rinktinė žaidė draugiškas rungtynes.
Tačiau bent jau J. Lasicką visi gyrė, kalbėjo, kad jis jau pasiekęs nacionalinės rinktinės lygį.
Jei taip – tai reikėjo leisti jį žaisti kur kas ilgiau, o ne leisti jam šildyti suolą per draugiškas rungtynes tada, kai jaunimo rinktinėje jis galėjo būti lyderis.
Jeigu sakote, kad žaidėjai nėra tokie blogi, kaip apie juos galvojama, kas tada trukdo jiems laimėti ne kas pusantrų metų?
Nuo Raimondo Žutauto laikų Lietuvos futbolo federacija pradėjo vadovauti rinktinei skirti trenerius, kurie neturi pakankamos patirties. Išeina taip, kad treneriai mūsų rinktinėje mokosi, kaip dirbti. Tuo aš aiškinu blogus mūsų rinktinės rezultatus.
Edgaras Jankauskas – jau ne pirmus metus rinktinėje. Gal jau turėjo išmokti dirbti?
Per du-tris mėnesius patirtis neateina. Ateina ji metų metais. Aš jam tikrai linkiu, kad jis kuo greičiau tai išmoktų.
I.Butautas, sportas.info
