Artėjant UEFA 2016 Futsal Europos čempionato atrankos C grupės kovoms, kuriose Lietuvos rinktinė susigrums su Šveicarijos, Gruzijos ir Estijos komandomis, Futbolo.TV pakalbino vieną rinktinės lyderių Arsenijų Buinickį.
Linksmų plaučių žaidėjas atvirai pasakoja apie savo karjeros vingius, neįtikėtiną sugrįžimą į profesionalų futbolą bei sausio 14-17 dienomis Kaune laukiančias rinktinės dvikovas.
- Kaip susidomėjote futbolu ir kaip atsidūrėte pirmoje treniruotėje?
- Futbolas supo nuo pat mažų dienų, dažnai gainiodavome kamuolį kieme su tėvu ar draugais. Į pirmąją treniruotę atėjau vėlokai, buvau dešimties metų. Kaimynas ir puikus draugas Artūras Macijauskas lankė futbolo treniruotes pas trenerį Sergejų Bakaną ir pakvietė mane nueiti kartu. Po treniruotės nebuvo jokių abejonių, norėjau žaisti futbolą, tėvams teko tiesiog pritarti mano sprendimui, nes buvau ryžtingai nusiteikęs ir pastačiau juos prieš faktą.
- Futbolo mokykloje teko treniruotis su nemažai dabar garsių Lietuvos futbolininkų. Ar šilti santykiai išliko iki pat šių dienų?
- Taip, santykius palaikome, turime ir jau tradicija tapusį kasmetinį prieš Šv. Kalėdas rengiamą turnyrą, kurį organizuoja treneris Viktoras Osetrovas ir jo 1984 m. gimusių auklėtinių grupė. Turnyre dalyvauja daug žinomų futbolininkų, tad kasmet ten susirenkame. Mūsų 1985 m. gimusių žaidėjų grupė visada būdavo kartu su vyresniais, kartu važiuodavome į rungtynes ir įvairius turnyrus, nes priklausėme vienai sporto mokyklai. Su kai kuriais draugais susitinkame dažniau, visai nesenai teniso korte teko susigrumti su Pauliumi Grybausku, mano asmeniniu treneriu buvo taip pat nuo vaikystės kartu rungtyniavęs Jevgenij Učajev (juokiasi). Kartu futbolo mokykloje žaidėme ir su Lietuvos nacionalinės rinktinės kapitonu Tadu Kijansku, taip pat visada palaikom ryšį su Vytautu Lukša.
- Pirmas profesionalus klubas buvo „ FC Vilnius". Koks buvo jausmas kai pirmą kartą atsidūrėte profesionaliame klube ir vos 18 metų debiutavote A lygoje?
- Pradėjau rungtyniauti už šios komandos dublerius ir jaučiau, kad patekti į aikštę vilkint pagrindinės komandos marškinėlius buvo tik laiko klausimas, nes tai buvo logiška ir aš to siekiau. Pamenu, kad debiutuoti teko prieš Marijampolės „Sūduvą", jie tuo metu rungtyniavo dar senajame miesto stadione. Jaudulys buvo didžiulis ir aišku kirto per kojas, taip pat žaidimo tempas tuo metu atrodė labai aukštas.
- 2007 m. po sezono Visagino „Intere" buvote padėjęs tašką savo karjeroje, kaip viskas nutiko? Kokios priežastys lėmė, kad toks jaunas nusprendėte baigti karjerą?
- Priežastys buvo labai paprastos ir gan standartinės. Buvau jaunas ir norėjosi gyventi laisvai, neriboti savęs, jaunatviškas maksimalizmas liejosi pro kraštus. Man atrodė, kad futbolas viso to duoti negalėjo. Tai, kad mane nuomavo kitoms komandoms, leido suprasti, kad nesu reikalingas ir tai stipriai sumažino motyvaciją kovoti dėl vietos komandoje. Taip pamažu ir pasitraukiau iš futbolo.
- Būtent tuo laikotarpiu realizavote save salės futbole? Kas paskatino išbandyti šį žaidimą ir prisijungti prie Vilniaus „Bekento" komandos?
- Lietuvoje dėl oro sąlygų salės futbolą daugiau ar mažiau žaidžia beveik visi futbolininkai, tad tai nebuvo naujiena ir man pačiam. Salės futbolą žaidžiau visada, dar būdamas ir „FC Vilnius" klube, tik ne taip aktyviai. Pradėjau rungtyniauti „FK Alfa" ekipoje, ten buvome subūrę labai linksmą ir gabią komandą. Vėliau mane pakvietė „Bekentas". Be jokių abejonių prisijungiau prie komandos, nes tai ekipa, kuri visada kovoja dėl aukščiausių vietų.
- 2010 metai - Jonavos „Lietava", I lyga ir rezultatyviausio žaidėjo titulas, tiesiog puikus sugrįžimas. Kaip manote, kodėl jis įvyko? Trūko futbolo, norėjosi įrodyti, kad galite aikštėje daugiau negu parodėte anksčiau?
- Įrodyti niekam nieko nesinorėjo, net ir pačiam sau. Tiesiog galvelėje kažkas persisuko ir aš supratau, jog futbolas tai vienas iš tų dalykų, dėl kurių reikia ir verta aukotis. Atsirado nežmoniškas noras žaisti ir niekuo kitu neužsiiminėti. Jonavoje praleidau puikų sezoną, už tai esu labai dėkingas visai komandai ir jos vadovams.
- Tas puikus sezonas buvo paskata sugrįžti į profesionalo kelią ir atstovaujant Alytaus „Dainava" sugrįžti į A lygą?
- Taip, po sezono Jonavoje klausimų nekilo. Žinojau, kur noriu žaisti ir kad galiu tą sėkmingai daryti. „Alytis" ir „Vidzgiris" susijungė ir istoriniu Alytui vardu nusprendė išbandyti jėgas A lygoje. Iš A lygos klubų konkretų pasiūlymą būtent ir buvo pateikęs tik „Dainavos" klubas. Vėl neabejodamas sutikau ir atsidūriau Alytuje. Komanda buvo kaip viena šeima, Alytaus geriausi ir žinomiausi futbolininkai susijungė bei pakvietė dar keturis vilniečius. Buvome vienintelė komanda lygoje, kurioje nebuvo legionierių, žaidėme geriausiame stadione Lietuvoje, turėjome nuostabius sirgalius ir beveik visada pilnas tribūnas. Laikas praleistas ten prilygo meditacijai (juokiasi).
- Iš mėgėjų lygos vos per trejus metus įvyko daugybė įvykių: atsidūrėte Panevėžio „Ekrane", su kuriuo iškovojote A lygos čempiono titulą, taip pat debiutavote nacionalinėje Lietuvos rinktinėje bei Čempionų lygos atrankos rungtynėse. Ar pats tikėjotės tokio didelio šuolio sugrįždamas į profesionalų futbolą?
- Viskas vyko savaime, po truputį, tad kultūrinio šoko nebuvo (juokiasi). Tiesiog dariau tai, ką labiausiai mėgstu ir stengiausi tai daryti gerai. Aišku, kvietimai į nacionalinę rinktinę ir į čempionų komandą buvo labai malonūs. Tai pridėjo dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, o tuo pačiu ir atsakomybės.
- Legionieriaus „duona", kokia ji? Gyvenai Islandijoje, kur nauji žmonės, kita kultūra. Kas padarė didžiausią įspūdį?
- Išbandyti savo jėgas užsienyje aš labai norėjau ir tai buvo mano tikslas. Man reikėjo naujų patirčių ir dar daugiau iššūkių. Labai pasisekė su šalimi, komanda ir žmonėmis, kurie buvo aplink ją. Tai buvo draugiškiausi žmonės, kurie visada pasiruošę padėti bet kurioje situacijoje. Visi buvo labai paprasti ir atviri, aš jaučiausi kaip namuose. Islandija neįtikėtino grožio šalis, teko nemažai pakeliauti, viskas Islandijoje man paliko neišdildomus įspūdžius, viskas ten kitame lygyje. Tai be jokios abejonės buvo geriausia mano gyvenime vasara!
- Grįžus į didįjį futbolą, salės futbolą teko kiek apleisti, tačiau šiemet vėl grįžote į rinktinę. Koks jausmas sugrįžus? Kaip pasikeitusi komanda?
- Kai yra galimybė žaisti už rinktinę ir didžiojo futbolo klubai tam neprieštarauja, tai visada malonu. Kartais man atrodo nesuprantama, kai esant galimybei A lygos komandos neleidžia žaidėjų žaisti salės futbolo. Rinktinėje pasikeitė treneris, nemažai naujokų, jaunų žaidėjų. Po paskutinio kvietimo į rinktinę praėjo nemažai laiko, tad pokyčiai galima sakyti yra kardinalūs. Rezultatai ir laikas parodys, ar tie pokyčiai į naudą.
- Kaip vertintumėte Futsal rinktinės pasirodymą Baltijos taurės turnyre? Kaip manote, ar komanda pajėgi kovoti su atrankoje atitekusiais varžovais?
- Rungtynėse su estais, net kai atsilikinėjome 0:3, nebuvo nei mažiausios abejonės, kad perlaušime žaidimo eigą ir nugalėsime. Visi jautėme, jog mūsų komanda daug pajėgesnė. Rungtynėse su latviais, manau, buvome verti daug daugiau. Galvoju, jog koją pakišo susikaustymas ir jaudulys. Taip, jų žaidėjai nežaidžia didžiojo futbolo ir yra profesionalūs salės futbolo žaidėjai, bet tai ne ispanai ar portugalai. Būtume drąsesni ir šaltakraujiškesni, rezultatas galėtų būti atvirkštinis. Bet dabar tai tik pamąstymai „kas būtų, jeigu būtų".
Atrankoje man asmeniškai žinomi tik estai. Su gruzinais teko žaisti jau senokai, tad apie dabartinę jų komandą pasakyti vargu ar ką galėčiau. Nebent tai, jog jie gali, mėgsta ir moka elgtis su kamuoliu, kaip ir dauguma to regiono futbolininkų. Apie šveicarus tik girdėjau, tad nuomonės neturiu. Treneris pilnai paruoš medžiagą apie varžovus ir tada susipažinsime su kiekvienais iš jų atskirai.
Esant progai noriu pakviesti visus žiūrovus ir gerbėjus atvykti palaikyti rinktinę iš visos širdies, mums Jūsų palaikymas labai svarbus. Mes savo ruožtu stengsimės nudžiuginti savo žaidimu ir kovingumu.
UEFA 2016 Futsal Europos čempionato atrankos rungtynės vyks sausio 14-17 d. Kauno sporto halėje.
futbolo.tv
