Dar pernai pirmoje lygoje žaidęs Svajūnas Čyžas šią savaitę atidarė įvarčių sąskaitą ir stipriausiame šalies divizione. Po keitimo antrajame kėlinyje pasirodęs devyniolikmetis per dvi minutes po Aleksandro Byčenoko ir Valdemaro Borovskio perdavimų įmušė du įvarčius, pirmą kartą per karjerą pateko į simbolinę turo rinktinę bei treneriams metė dar vieną paraišką dėl daugiau minučių aikštėje.
„Pirma mintis – pagaliau! Tikrai labai geras jausmas. Už jį dėkingas visiems komandos draugas, o ypač perdavimo nepagailėjusiam A.Byčenokui. Juk jis ir pats galėjo mušti ir įmušti. Kita vertus, tikėjausi perdavimo iš jo. Tokie komandai žaidžiantys patyrę žaidėjai niekada nepagaili perdavimų“, – kelių dienų prisiminimais dalinosi S.Čyžas.
Pirmas sezono įvartis į tuščius vartus, antrasis – iš šono žiūrint sunkiau išpildomas (smūgis galva į vartų kampą). Kuris įvartis tau pačiam svarbesnis?
Nebuvo sudėtinga nei pirmu atveju, nei antru. Tiek iš A.Byčenoko, tiek iš V.Borovskio gavau puikius perdavimus, tad man tereikėjo juos „uždaryti“. Kadangi kol kas turiu tik du įvarčius, tai nedrįstu skirstyti, kuris svarbesnis, o kuris – ne. Abu svarbūs.
Prie svarbių, turbūt, galime pridėti ir realizuotą baudinį dvikovoje su „Norrkoping“? Kaip jaučiasi devyniolikmetis futbolininkas, į kurio rankas atiduota milžiniška atsakomybė?
Iš tiesų, ankstesniais kartais tokių situacijų bijodavau. Nežinau kodėl, tačiau jaudulys imdavo viršų, o aš jo nugalėti neįstengdavau. Šįsyk po pratęsimo prie manęs priėjo Deividas Česnauskis ir pasakė: „Čyžai, tu muši trečias“. Iškart sutikau.
Komandos draugai dar klausinėjo, ar esu pasiruošęs? Tačiau aš nedvejojau. Žinojau, kur mušiu. Trenerio ir komandos draugų palaikymas pridėjo pasitikėjimo savimi, todėl stojau ir įmušiau, tokiu būdu nugalėdamas jaudulį.
Pastaruoju metu tavo žaidybinis laikas A lygoje gerokai išaugęs, lyginant su sezono pradžia. Galima teigti, kad prabėgusio laiko užteko priprasti A lygoje?
Sunku pasakyti. Būna rungtynių, kai sparta aukštesnė – tuomet sunkiau. Tačiau jei lygintumėm su sezono pradžia, tai neabejotinai jaučiuosi kur kas labiau apsipratęs.
Yra žaidybinis ar psichologinis komponentas, kurį pirmiausia norėtum pagerinti?
Kažkokio vieno dalyko nėra. Apskritai, tobulėjimui nėra ribų, taip kad bandydamas pasiekti ko trokštu, turiu gerinti tiek žaidybinius, tiek psichologinius komponentus.
„Trakai“ A lygoje nepralaimi 11 rungtynių iš eilės. Kaip iš jauno žaidėjo varpinės įvardintum tą renesansą. Kas pasikeitė komandos žaidime po tos nesėkmingos pradžios?
Komanda įsižaidė. Reikia nepamiršti, kad sezono pradžioje naujas treneris, nauji žaidėjai. Dabar visi pripratome vieni prie kitų, supratome, ko iš mūsų nori treneris, stengiamės ir tai pradėjo duoti vaisius. Ilgas ir sunkus darbas visada duoda rezultatų. Kitas dalykas – sezonas dar nebaigtas, įskaitant ir LFF taurės turnyrą. Dar tikrai bus ką veikti.
Per keturiolika dienų komanda sudalyvavo penkerių rungtynių maratone. Kažkiek pasijautė toks didelis krūvis?
Manau, kad visiems pasijautė (šypsosi). Toks varžybų maratonas negali neatsiliepti. Kita vertus, tam buvome paruošti. Manau, tai akivaizdžiai matėsi aikštėje.
Kitos rungtynės su „Atlantu“. Kas šią komandą skiria nuo kitų?
„Atlantas“ savo sudėty turi Tadą Labuką, kuris dar būdamas „Trakuose“ visus užstodavo, visiems patardavo ir panašiai. Nemanau, kad „Atlante“ kažkas pasikeitė. O kalbant apie jų žaidimą, tai komanda žaidžia fizinį futbolą, stosime į kovą ir kovosime.
